Bitė, arba naminė bitė (lot. Apis mellifera) – bitinių (Apoidea) antšeimio vabzdys. Vienas iš daugiausiai auginamų ir žinomų nuo neatmenamų laikų vabzdžių. Bitės giminingos vapsvoms. Manoma, jog, skirtingai nuo dabartinių bičių, jų tolimi protėviai buvo kitus vabzdžius medžiojantys plėšrūnai.
Iš kairės bitė darbininkė, viduryje tranas, ir paskutinė bitė yra motinėlė
Bitėms dešimtys milijonų metų. Tai, kad bičių būta jau neolito amžiuje, liudija Prancūzijoje terciaro laikotarpio nuogulose rasta suakmenėjusi bitė. Bičių darbininkių rasta ir mioceno nuogulose, kurių amžius siekia 20-25 mln. metų.
Medų nešančių bičių tėvyne laikoma Pietų Azija, gal net dabartinė Afganistano teritorija. Taip manoma todėl, kad ir dabar ten (ypač pietų Indijoje, Ceilone) iš keturių egzistuojančių bičių rūšių aptinkamos net trys. Neatmetama versija, kad pirmieji apie medų pasauliui paskelbė šumerai, visų pirma juo gydę žaizdas, o ne vartoję kaip maistą.
Bitėmis nuo seniausių laikų domisi gamtininkai ir mokslininkai, net psichologai analizuoja jų šeimyninius santykius. Tyrinėjama neįprasta jų lizdų architektūra ir korių sandara. „Pasimokyk darbštumo iš bitės“ – šį posakį žinojo ir senovės graikai, ir kinai, ir slavai.
Slavų tautų ūkyje bitininkystė taip pat užėmė svarbią vietą. Kaip teigė arabų rašytojas Ibin Dasta, „slavai iš medžio skobia savotiškus ąsočius, atstojančius medinius avilius, kuriuose laikomas bičių medus“. Medinių avilių palyginimą su ąsočiais galima aiškinti tuo, kad Rytuose Ibin Dasta buvo pratęs matyti molinius avilius, taip pat panašius į ąsočius.
Nors iki šiandien nesutariama, ar medų nešančios bitės nuo seniausių laikų veisiasi Pietų Amerikoje, ar jos yra atvežtos ispanų, tačiau teigiama, kad 1600 m. meksikiečiai ir kitos Centrinės Amerikos tautos jau žinojo, kaip atsiranda medus. Į Šiaurės rytų Ameriką bites 1530 m. atvežė europiečiai, o ten gyvenusios gentys bites vadino „baltųjų žmonių musėmis“.
BIČIŲ RASĖS
Begeluonės bitės (Melipona ir Trigona) – dažniau pasitaiko Pietų Amerikoje.Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre korius siuva vertikaliai perams auginti, pakraščiuose (krūvelėmis) – korius narveliais įviršų medui pilti. Į pero korio narvelį prideda maisto, po to kiaušinėlį ir narvelį uždengia. Lervutė išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto žymiai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė uždarbininkes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis. Motinėlės kiaušidėse yra po 4-8 spiralinius kiaušintakius. Darbininkės už namines bites gyvena trigubai ilgiau. Darbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgo motinėlės, o jeigu išlieka, iš jų išsirita tranai. Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ar net tiesiog žemėje. Medus rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas laikomas buteliuose. Iš vienos šeimos gaunama tik keli litrai medaus.Tačiau jis labai brangus, 1990 m. kainavo 20 dolerių už litrą. Meliponos ir Trigonos sparčiai nyksta. 1956 m. įvežus iš Afrikos geluonines (scutellata) bites, sutriko begeluonių bičių ekologinės sąlygos. Afrikietės tapo labai agresyvios – užvaldė ganyklas, plėšia vietinių bičių lizdus, naikina jų perus. Sparčiai kertami Pietų Amerikos miškai, plinta kavos plantacijos. Ankstesnėse ganyklose bitininkai laikydavo po 100 bičių šeimų ir surinkdavo vidutiniškai po 15 l medaus, dabar laiko po 5 šeimas ir surenka po 2 – 5 l medaus. Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės – “tik” prieš 15 mln . metų.
Indijos didžiosios bitės (A.dorsata) – išplitusi Indijos tropikuose.Medžių šakose siuva vieną 1 – 1,5 m ilgio korį, kuriame visi narveliai panašūs. Bitės savo lizdavietes dažnai keičia. Ūkiniu požiūriu menkavertės, nes į avilius nesiduoda perkeliamos. (žr. 1 pav. 1- motina, 2- korys po medžio šaka)
Indijos mažosios bitės (A.floreae) – smulkiausia medaus gamintoja. Medžių šakose siuva vieną žmogaus plaštakos dydžio korį, bet skirtingų narvelių skersmenų. Praktinė reikšmė – apdulkina kai kurių medžių žiedus. (žr.1 pav. 3-motina, 4- darbininkė bitė, 5- tranas, 6- korys po medžio šaka)
Indijos vidutiniosios bitės (A.indica arba cerana) – panašiausia naminėms bitėms.Gyvena medžių drevėse, uolose ir kitur. Siuva kelis skirtingų narvelių korius. Leidžiasi apgyvendinama aviliuose, nors sujaudintos, dažniausiai apžiūrint, avilius palieka. (7- motina, 8- darbininkė bitė, 9- tranas, 10- uždengti darbininkių bičių perai, 11- uždengti traniniai perai – dangteliai su skylutėmis)
Į Lietuvos teritoriją bitės atskrido pasitraukus paskutiniąjam ledynui, maždaug prieš 5,5 – 6 tūkst. metų. Dabar pasitaiko kelios naminių bičių rasės, laikomos ir kitose Europos valstybėse.
Vietinės (A.mellifica mellifica) – už kitas stambesnės. Kūnas stambus ir tamsus. Straublelių ilgis – 5,9-6,3 mm. Medų koriuose dengia sausai (baltai). Bitės piktos. Apžiūrint šeimas labai reaguoja į dūmus: kabinasi korių apačioje. Spiečia rytojaus dieną po pirmojo motininio narvelio uždengimo. Pagrindinio medunešio metu medų noriai pila į magazinų korius. Šeimos išsivysto antroje vasaros pusėje. Gerai žiemoja ir gana atsparios varoatozei. Jų pagamintas medus dietiškesnis, nes renka tirštesnį nektarą. Lietuvoje grynos laikomos Viešvilės vietiniame bičių “draustinyje”.
Kaukazo kalnų pilkosios (A.m.caucasica) – raudonųjų dobilų bitės, nes turi ilgiausius (6,9-7,2 mm.) straublelius. Nepiktos, ramios, medų dengia šlapiai (tamsiai). Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Pagrindinių medunešių metu medum užpildo lizdo centrą: taip apriboja perų kiekį. Po rudeninio medunešio iš raudonųjų dobilų sėklojų, esant varoatozei, šeimos labai susilpnėja. Blogiau vystosi ir iš pavasario. Silpnai reaguoja į dūmus ir apžiūrint lizdą ant korių ramios.Blogiau žiemoja.
Karnikos (A.m.carnica) – tai Europos bitės. Grakščios. Kūno paviršius tamsus, veltininės tergitų juostelės trumpais tankiais plaukeliais. Plaukeliai ilgi, o jaunų bičių pilvelio plaukeliai sidabrinio atspalvio. Medų dengia baltai. Bitės vidutinio ramumo. Anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl iš pavasario šeimos greičiau sustiprėja.
Krajina (Karnika) bitės (A.m. CARNICA) Krajinos bičių evoliucija vyko Balkanų pusiasalio, Jugoslavijos ir Alpių teritorijose. Palygint šaltos žiemos, dažni atšalimai pavasarį, šilta vasara, silpnas ir dažnas lipčiaus medunešis suformavo gyvybingą, greit reaguojančią į besikeičiančias sąlygas bičių veislę. Dabar Krajinos bites laiko daugelio Europos šalių bitininkai. Bitės pilkos, su sidabriniu atspalviu, dažnai su geltonu ruoželiu. Krajinos bitės ramios, nepiktos, išimtos iš avilio korio niekada nepalieka ,o dirba toliau, gerai žiemoja, ekonomiškai naudoja žiemos maistą, pavasarį anksti sustiprėja, todėl gerai išnaudoja pavasarinį medunešį. Neblogai lanko raudonuosius dobilus, bet medaus iš jų surenka mažiau nei Kaukazo bitės. Medų dengia labai baltai. Ne vagilės, gerai orientuojasi ieškodamos medingųjų augalų, puikiai siuva dirbtinius korius, mažai serga. Labiau linkusios spiestis už kitų veislių bites.
Italijos (A.m.ligustica) – bičių pilvelio segmentai šiek tiek geltoni, jos panašios į vapsvas. Nepiktos. Perus auginti pradeda anksti ir augina visą vasarą (gausios šeimos). Žiemoja stipriomis šeimomis, todėl žiemą suvartoja daugiau maisto.Geriau panaudoja gausius ir vėlyvus medunešius. Vidutinio spietlumo, bet žiemoja blogiau. Linkusios vagiliauti. Italijos bičių tėvynė – Italija, Apeninų pusiasalis. Italijos bitė pietinėje Italijoje geltonesnė už gyvenančią šiaurinėje dalyje. Tai labiausiai paplitusi veislė pasaulyje. 1859 m. atvežtos į Ameriką, daug kur paplito ir įgavo pramoninę reikšmę. Danijoje Italijos bitė laikoma dobiline bite. Suomijoje daugiau kaip 20 metų atliekamas veislininkystės darbas su Italijos bite. Išvestų linijų bitės gerai žiemoja ir duoda daugiau produkcijos. Šių bičių liežuvėliai ilgesni už grynų Italijos bičių, nes jos turi Kaukazo kalnų pilkųjų bičių kraujo. Kūnas geltonos spalvos, apaugęs geltonais plaukeliais. Medų dengia baltai. Bitės ramios, nepalieka iš avilio iškelto korio, nepiktos, greit pajunta stipresnį medunešį. Gerai išvystytos vaško liaukos. Pietiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkau, naudoja daug maisto, nes anksti pradeda auginti perus. Žūva daug bičių, todėl šeimos pavasarį ilgiau vystosi. Stipriausios esti vasaros viduryje. Jų motinos pačios dėsliausios iš visų veislių bičių. Jos esti labai didelės vagilės. Pradeda pulti pačios pirmos. Pasitaiko, kad silpną šeimą visai sunaikina. Savo lizdą nuo vagilių gina gerai. Į Lietuvą Italijos motinų įsiveždavo tik kai kurie bitininkai. Lietuvoje jos neišplito dėl nepalankių klimatinių sąlygų.
Mišrūnės – pirmos kartos hibridai kokybiniais požymiais bei savybėmis pralenkia iš tėvų tą, kurio šie požymiai ryškesni, bet heterogeniškumas tik laikina būsena, šimtaprocentinis tik pirmos kartos hibriduose, kituose – žymiai mažesnis, todėl praktiškai kalbama tik apie pirmos kartos mišrūnes.
KAUKAZO KALNŲ PILKŲJŲ MOTINĖLĖS + VIETINIAI TRANAI – žiemoja geriau, nei kaukazietės, šeimos anksčiau sustiprėja pavasarį, gerai dirba raudonuosiuose dobiluose. Šeimos tinka bitėms dauginti, mažiau nukenčia nuo varoatozės. Mišrūnės piktesnės.
ITALIJOS + KAUKAZO – labai ramios, anksti pradeda auginti perus, nelinkusios spiesti, išaugina labai stiprias šeimas, tinkančias bičių pieneliui gaminti.Žiemoja blogiau už kitas mišrūnes.
KAUKZO + KARNIKOS – pačios produktyviausios ir labiausiai tinkamos kompleksiniam naudojimui.Anksti pavasarį pradeda auginti perus, gerai panaudoja pavasarinį medunešį, intensyviai neša žiedadulkes,nelinkusios spiesti.Medunešio metu pirmiau užpildo lizdą, o po to magaziną.
_______________________________________________________________________________________
Plačiausiai paplitusios — naminės bitės. Šią rūšį galima skirstyti į tris grupes; Europos, Azijos ir Afrikos.
Šiuolaikinės bitininkystės pagrindą sudaro Europos bitės, kurios skirstomos į keturias rases.
Vidurio Europos tamsiosios bitės (Apis mellifera mellifera)paplitusios šiaurinėje, rytinėje ir vakarinėje Europos dalyje. XVII amžiaus pradžioje jos buvo nuvežtos į Sibirą, Šiaurės bei Pietų Ameriką. Nuo kitų rasių skiriasi stambesniu kūnu, yra tamsios spalvos, kartais su neryškiais rudais taškeliais ant 2—3 narelio. Liežuvėlio ilgis 5,8—6,2 milimetro. Tai piktos, neramios bitės, apžiūrint lizdą, bėga nuo korių. Pavasarinis vystymasis lėtas, šeima sustiprėja tik vidurvasary, blogai gina lizdą, menkai orientuojasi vietovėje, todėl netinka laikyti bitidėse. Žiemoja gerai.
Plačiausiai pasaulyje paplitusios Italijos bitės, ypač gražios geltonos spalvos, dėl to kartais vadinamos „auksinėmis“. Italijos bitės kūno sandara truputi smulkesnė už tamsiosios Europos bitės. Pasižymi darbštumu, gerai naudoja vidurvasario ir vėlyvą medonešį. Liežuvėlio ilgis 6,3—6,6 milimetro. Didelės vagilės ir mūsų klimatinėmis sąlygomis gana blogai žiemoja, suserga nozematoze, todėl bitininkų nevertinamos, nors iš viso, tai yra pati produktyviausia bičių rasė. Pagal motinėlių dėslumą užima pirmą vietą kitų rasių tarpe.
Karnikos arba Krainos bitės. Karnika laikoma viena seniausių žemėje išsilaikiusių kalnų bičių. Jų tėvynė yra pietrytiniai Alpių kalnai, vadinamos Karnikos Alpės. Bitės pilkos, su sidabriniu atspalviu. Alpėms žemėjant ir pereinant į Dunojaus lygumas, Makedoniją bei Jugoslavijos sritį — Krainą, — šios rūšies bitėms ant 2—3 narelio atsiranda rusvi žiedeliai. Liežuvėlio ilgis 6,5—6,8 milimetro. Pasižymi puikiomis ūkinėmis bei biologinėmis savybėmis. Mūsų klimatinėmis sąlygomis gerai žiemoja, gerai siuva korius, gina lizdą, labai ramios. Spartus pavasarinis vystymasis, kuris neturi sau lygaus, leidžia gerai išnaudoti ankstyvąjį medonešį.
Laiku išplečiant lizdą, laikant daugiaaukščiuose bei didesnės apimties aviliuose, visai nespiečia. Neklaidžioja. Tinka laikyti bitidėse. Atsparios ligoms ir lipčiaus priemaišai meduje. Medų fermentuoja kaip vietinės populiacijos bitės. Karnikai yra giminingos Karpatų kalnų bitės.
Kaukazo kalnų bitės labai panašios į Alpių kalnų bites. Tačiau daug kuo ir skiriasi. Kaukazietės turi ilgiausią liežuvėlį (6,8—7,1 milimetro). Skirtingi ir kubitalinial indeksai. Pasižymi darbštumu, produktyvumu, tačiau blogiau žiemoja, mažiau atsparios ligoms, didesnės vagilės, žymiai atsilieka šeimos vystymasis pavasarį. Medaus dengimas tamsus, o medus šviesus. Geltonus žiedelius ant 2—3 narelio turinčios kaukazietės yra susimaišiusios su Kubanės lygumų geltonosiomis bitėmis ir pasižymi blogesnėmis ūkinėmis savybėmis.
Sukryžminus atskirų rasių bites, jos visuomet esti gyvybingesnės, darbštesnės, surenka žymiai daugiau medaus.
Atskirai norisi paminėti afrikietiškų bičių populiaciją (Apis mellifera adarisonii). Tos bitės, nuvežtos į Braziliją moksliniams tyrimams, pabėgo ir paplito tropiniuose Brazilijos miškuose. Jos žymiai mažesnės už europines, nepaprastai vislios, agresyvios tikra to žodžio prasme — laukinės bitės. Dėl savo piktumo ir puolimo vadinamos „žudikėmis“. Ką daryti, kad jos neplistų, kaip sumažinti jų piktumą atsakymo nerandama.
Apie bitelių reikšmę gamtoje daug prišnekėta. Netgi žodžiai „bičiulis“, „bičiulystė“ kilę iš žodžio , bitė“. Na, o žiedų apdulkinimo vertę sunku žodžiais nusakyti.
Kas pasvers žmogui suteikiamą ramumą, kuomet jis mato ratuotas darbštuoles, grįžtančias į avilį? Kas pranoks bičių dūzgesį po ilgos žiemos tylos, kuomet bitininkas stebi pirmąjį pavasarini apsiskraidymą? Tai tarsi pranašas, jog vėl atbunda gamta. Koks aromatas sklinda iš vėdinamų avilių tyliais gegužės – birželio vakarais… Sakoma. jog tai pats vertingiausias bičių produktas, kurio nenupirksi už jokius pinigus.
Šaltiniai: Vikipedija, Bitininkas, Gowild