(lot. nectar ‘mitologinis dievų gėrimas’) – augalų išskiriamas saldus skystis, kuriame daug mineralinių ir kvapiųjų medžiagų.
Jį išskiria augalų sekrecijos liaukos – nektarinės. Nektarinių daugiausia būna žieduose, t. y., žiedo pamatinėje dalyje, prie mezginės arba kuokelių pamato. Tokios nektarinės vadinamos žiedinėmis (floralinėmis). Nektarinių išskiriamas nektaras privilioja vabzdžius, išnešiojančius žiedadulkes. Tačiau pasitaiko nektarinių ir ant lapelių, esančių arti žiedo. Tokios nektarinės vadinamos nežiedinėmis (ekstrafloralinėmis), o jų išskiriamą sekretą mėgsta skruzdėlės.
Skraidydami nuo žiedo prie žiedo vabzdžiai perneša žiedadulkes ir taip apdulkina kryžmadulkius augalus. Tačiau svarbiausias jų maisto šaltinis yra nektaras. Nektaras kaupiasi ilgų siaurų žiedų taurelėse ir pentinuose. Išskiriamo nektaro kiekis priklauso nuo augalų rūšies, paros laiko, žiedo išsivystymo, oro temperatūros ir pan. Viename žiede būna labai mažai nektaro, todėl vabzdžiai turi aplankyti daugybę žiedų. Kai kurių rūšių augalų nektarą sunku pasiekti. Štai lelijų nektarinės yra taip giliai žiedų dugne, kad nektarą gali iščiulpti tik drugeliai su ilgais spirališkais straubleliais.
Kai kuriems gyvūnams nektaras yra maisto šaltinis. Nektaras yra pagrindinė medaus žaliava.